Šiandien po bažnyčios sėdėjom Kensingtono soduose ir tiesiog kalbėjomės iki kol sutemo. Buvo taip gera neskubėti..ir prisiminti tuos laikus, kai galėdavau žiūrėti į žvaigždes nežiūrint į laikrodį ir tik mėgautis akimirka. Tai padėjo man suprasti, kad mano gyvenimas virto apskaičiuotu tvarkaraščiu. Aš visą laiką jaučiuosi, kad man jau reikia kažkur lėkti, ir kad negaliu tiesiog būti.
Tiesa, gana dažnai man būna nuobodu – pokalbiuose trūksta gylio ir jie vos paliečia paviršių. Tada tas kitas įvykis mano tvarkaraštyje tampa tarsi išsilaisvinimu iš tos nuobodulį keliančios situacijos. Taip dažniausiai jaučiuosi bažnyčioje. Visi ten ne pamaldų metu kalba apie kažką. Tas vadinamasis angliškas small talk, kurio net bekalbėdama anglų kalba jau 10 metų vis tiek negaliu pilnai suprasti. Gal visi to vidinio nerimo paveikti ir dėl to net nebando gilesnio pokalbio užmegzti, nes jau tuoj turės patys kažkur lėkti?
Nežinau kaip ten yra. Bet šįvakar pasijutau išgirsta, ir supratau kiek daug negatyvių minčių manyje. Aš visą laiką visiems skundžiuosi, ir tiesiog trokštu pokyčių, bet pati net nežinau tiksliai ko ir kaip.
Manau, man trūksta lėtesnio tempo, kuris sukuria sąlygas tiesiog būti tą akimirką, toje vietoje, kai gali būti ir nebijoti, kad dar reikės visą valandą važiuoti namo, ar kad pervargsi ir kitą dieną būsi bejėgė. Pavargau
Jau sutemus ir užlipus ant dviračio, bei privažiavus vartus – jie buvo užrakinti. Net 4 skirtingos žmonių grupės siūlėsi padėti. Ir galų gale apvažiavus visus tikėtinus vartus ir supratus, kad viskas čia jau užrakinta priėmiau 4 gal studentų pagalbą perkelti mano begalo masyvų dviratį už tvoros. Nesitikėjau tiek geranoriškumo ir supratimo,
Supratau, kad žmonės yra geri. Ir mano tikėjimas žmonija sugrįžo.
be vietos 