I want to write about something I have been struggling with and something I see others struggling with too.

Everything seems to constantly push us to self concentrate. A world of constant comparison via social media and even the comparison within ourselves. A world full of statuses and social positions, as if doing or looking a certain way is the essence of our being. Status or social position will never satisfy. They can only drown us deeper and deeper into the misery. Because that imagined state is never there. The liberals call it neoliberalism/market economy, psychologists describe it as an unhealthy pride. Such pride feeds on fear of not losing what’s accomplished or not missing out on the next new thing.

Spiritually fear constrains us into “doers”. In this way, it isolates us from being those we are meant to be. This fear is introspective and isolating. It prevents us seeing that we actually live not in isolation but in connection. The connection I talk about is to a source of life and to the people around. Strangely, when we turn our gaze away from ourselves towards what matters, then we satisfy our deepest needs and desires – being loved. From the place of being enough, feeling that we have enough, we can pay attention to the outside of us – the environment and the very moment of being. Then we live a constructive and meaningful life with love.

Šiandien stabtelėjau knygyne ir pavarčiau vieną iš naujų lietuvių autorių išleistų knygų. Ji buvo parašyta ta “ūkine” kalba, su tokiu kasdieniu slengu. Pavarčius, paskaitinėjus tą knygą ir prisiminus kelias kitas naujųjų lietuvių autorių knygas, tas rašymo stilius man be galo primena į anglų kalba dažnai rašomus pasakojimus. Tik yra vienas skirtumas – šieji rašomi lietuviškai. Nežinau ar tai anglų/amerikietiškos kultūros įtakos skverbimąsis į lietuvių kultūrą ir globalėjimas, kuris priverčia šias kultūras panašėti, o gal tai simptomas to tokio vis greitėjančio gyvenimo tempo, begalinio lėkimo, darymo darymo darymo…Kai visas laikas yra paskiriamas arba besaikiam darbui, arba besaikiam vartojimui. Kai sakau vartojimui, aš neturiu omenyje tik materialaus vartojimo (lietuviai iš tiesų gyvena materialiai geriau, nei tada, kai pavyzdžiui aš dar tik augau), bet kalbu ir apie patirčių vartojimą, kai visos mintys yra užimamos naujienomis, ar tai būtų instagramoje, ar spaudoje..ar dar kur; taip pat bendravimu (tik ne tuo “realiu”, bet daugiausia elektroniniu) ir dar visokiais kitokiais dalykais. Man atrodo visa tai sutrumpina mintį, nes nebelieka erdvės tai minčiai augti ir įgauti gylį. Laikas skirtas vienai minčiai, įspūdžiui įsisavinti, išgyventi ir suvokti – yra dalijamas, kad daugybė skirtingų idėjų būtų pamatyta, suvartota. Kitaip juk nuobodu? Rašydama savo paskutinąja esė universitete skaičiau tyrimą, kad dabartinis vartotojo dėmesys (attention span) sutrumpėjo nuo 15 sekundžių iki 8. Beveik per pusę. O gal jau ir tik pusė likusi.

Toje pavartytoje knygoje man taip trūko dvasios gylio, žiūrėjimo ne tik per baimės ir materialumo prizmę, bet per pačią žmogaus egzistenciją – buvimą čia ir dabar, judėjime, bet ne lėkime. Gal per tą skubėjimą ir nustojame klausti, kas mums iš tiesų svarbu, kodėl mūsų vidinis aš jaučiasi pavargęs, nemylimas, o siela tik lėtai lėtai stabarėja ir rūdija. Kažkodėl man atrodo senesniuose lietuvių kūriniuose buvo daug daugiau vidinių ieškojimų, bet gal čia tik aš romantiškai nostalgiškai žiūriu į praeitį.

Šiandien po bažnyčios sėdėjom Kensingtono soduose ir tiesiog kalbėjomės iki kol sutemo. Buvo taip gera neskubėti..ir prisiminti tuos laikus, kai galėdavau žiūrėti į žvaigždes nežiūrint į laikrodį ir tik mėgautis akimirka. Tai padėjo man suprasti, kad mano gyvenimas virto apskaičiuotu tvarkaraščiu.  Aš visą laiką jaučiuosi, kad man jau reikia kažkur lėkti, ir kad negaliu tiesiog būti.

Tiesa, gana dažnai man būna nuobodu – pokalbiuose trūksta gylio ir jie vos paliečia paviršių. Tada tas kitas įvykis mano tvarkaraštyje tampa tarsi išsilaisvinimu iš tos nuobodulį keliančios situacijos. Taip dažniausiai jaučiuosi bažnyčioje. Visi ten ne pamaldų metu kalba apie kažką. Tas vadinamasis angliškas small talk, kurio net bekalbėdama anglų kalba jau 10 metų vis tiek negaliu pilnai suprasti. Gal visi to vidinio nerimo paveikti ir dėl to net nebando gilesnio pokalbio užmegzti, nes jau tuoj turės patys kažkur lėkti?

Nežinau kaip ten yra. Bet šįvakar pasijutau išgirsta, ir supratau kiek daug negatyvių minčių manyje. Aš visą laiką visiems skundžiuosi, ir tiesiog trokštu pokyčių, bet pati net nežinau tiksliai ko ir kaip.

Manau, man trūksta lėtesnio tempo, kuris sukuria sąlygas tiesiog būti tą akimirką, toje vietoje, kai gali būti ir nebijoti, kad dar reikės visą valandą važiuoti namo, ar kad pervargsi ir kitą dieną būsi bejėgė. Pavargau

Jau sutemus ir užlipus ant dviračio, bei privažiavus vartus – jie buvo užrakinti. Net 4 skirtingos žmonių grupės siūlėsi padėti. Ir galų gale apvažiavus visus tikėtinus vartus ir supratus, kad viskas čia jau užrakinta priėmiau 4 gal studentų pagalbą perkelti mano begalo masyvų dviratį už tvoros. Nesitikėjau tiek geranoriškumo ir supratimo,

Supratau, kad žmonės yra geri. Ir mano tikėjimas žmonija sugrįžo.

Nežinau kada ir kaip, bet atrodo užaugau…ir pasenau. Ir kaip aš anksčiau nepastebėjau savo amžiaus merginų stumiančių vėžimėlius ar laikančių mažas rankutes žaidžiant miesto parke?
Kai žiūriu į tuos ilgus tiesius plaukus ir glotnią lygią odą – matau save prieš dešimt metų, baigiančią mokyklą, pilną svajonių ir net nežinančią, kiek daug gyvenimo dar matysiu. Pažvelgus į veidrodį į įsirėžusias vos vos pastebimas raukšleles prie lūpų ir tą kitokį, nebe tokį vaikiškai apvalų veidą – suprantu, kad man jau nebe 18 metų.

Tik nesuprantu kaip tas laikas taip greitai prabėgo, o aš vaikiausi vis kažkokias keistas bereikšmes svajones, savo laiką užpildydama visuomenei svarbiems, bet iš esmės nereikšmingais pasiekimais. Gal aš norėjau įrodyti, kad ir aš sugebu, kad ir aš galiu pasiekti, nuvykti, padaryti…? Gal ir nebesvarbu, tik svarbu sustoti, ir nebelėkti į tą nežinią, bet judėti nors ir lėtai, bet prasmingai.

…kai visas didmiesčio glamūras/spindesys nustoja akinti, tada supranti, kiek daug tuštumos ir sunkaus varginančio gyvenimo ten pilna.

Aš pasiilgstu tų tykių vasaros vakarų, kai dangus nusidažo įvairiausiomis spalvomis – ta palete nuo gelsvos iki visiškai raudonos, ir debesys susisuolksniuoja į keisčiausias formas. Ir tada taip gera gera būti. Gali girdėti kregždutes pažemiais švilpaujančias, o po troškinančios dieninės saulės, temperatūra pasiekia tą tobulą balansą. Ir tada atrodo ilgu nežinia ko. Atrodo gali vaikščioti po pievas ar sėdėti kažkur ant suolelio ir žiūrėti į medžius, į praskrendančias museles ar net uodus, klausytis vis garsėjančio svirplių čirpimo ir užuosti tą krintantį žiedų kvapą, tol kol visai sutems ir tik gatvės žibintai apšvies kelią namo.

Grįžau namo beveik trims savaitėms, ir man užtruko tikriausiai savaitę, o gal net ir kokias dešimt dienų, kol aš nustojau galvoti ir mąstyti taip kaip tai darau Londone – su sąrašais ir dar nežinia kuo – vis bandant kažkur pabėgti ir užpildyti dieną, kad tik jausčiausi produktyvi ir pabėgčiau nuo savo pačios minčių.
Nuvykom į Šventąją, ir man prireikė kokių trijų dienų, kol pagaliau pradėjau mėgautis tiesiog buvimu ten ir tada, be lėkimo, be jokių tikslų ir planų. Žaisti jūros bangomis, įrausti pėdas į smėlį ir laukti, kol atplaukiančios bangos išplaus aplinkinį smėlį, o aš keistai nepatogiai stovėsiu ant likusio kauburėlio. Ir taip vis iš naujo ir iš naujo, stebint vis atlekiančias pursluojančias Baltijos bangas.  Mėgautis tiesiog buvimu ten ir tada, neskaičiuojant laiko ir be jokio tikslo.

Kuo mane pavertė tas perkrautas vaizdų, žmonių, veiklų, garsų gyvenimas? Juk gyventi, tai dar nereiškia daryti. Gyventi – tai būti ir dėkoti už visa kas mus supa. Ne vartoti ir lėkti išdegusiomis akimis į nežinią, bet būti čia ir dabar, ir iš tos ramybės kurti, tvarkyti, bet ne lėkti.

Pavargau. Nors atrodo tik ką grįžau iš atostogų, bet vis dar jaučiuosi pavargusi. Beveik visą vasarą buvau išvykusi iš Londono, bet atrodo ir to neužteko, kad atsigaučiau po tų beprotiškų trijų metų nenustojamo lėkimo ir darbo. Atrodo tiek daug visko norėčiau, bet ir kartu taip nėra jėgų niekam daryti ir tik norisi atsisėsti kuo tolimesniame miško kampelyje ir kvėpuoti ta ramuma, ir miško tyluma; žvelgti į žalias samanas, skaičiuoti skruzdelytes, klausytis vėjo kuždenimo… arba plaukti per ežerą, esantį kažkur toli nuo to miesto skubėjimo, lėktuvų gaudesio ir bereikšmių pokalbių, ir tik grybšniais ritmingai irtis į priekį per skaidrų vandenį.

Atėjo laikas pokyčiams. Praėjusiais metais svarsčiau tą patį, bet skirtumas tas, kad šį kartą man yra baugiau pasilikti, nei nerti į nežinią. Darosi nebetaip baisu įstrigti kokiame nors nuobodžiame ofise.

Suprantu, kad darbas niekad neatneš pilnatvės. Net jei ir iškentėčiau dar kokį dešimtmetį Londone ir pagaliau galėčiau daryti, tai ką ištiesų svajoju – tapčiau be galo suvargusia ir vieniša, nes čia atstumai per dideli man įveikti…tiek fiziniai, tiek socialiniai, tiek kultūriniai…O buvimo gelmę suteikia tik, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, meilė. Santykis su aplinkiniais žmonėmis. Vien dirbant to nerasi. Tai galima tik būnant.

Aš visą laiką jaučiu tą beprotišką nenustojantį bėgimo jausmą, kad vis kažkur reikia bėgti, vis kažką reikia padaryti..ir tas sąrašas tęsiasi tęsiasi iki galo.

Sėdėdama pievoje priešais vynuogynų lauką, aš svarstau, kiek laiko užtruks grįžti, ir ar kažko netyčia nepraleisiu…ir per tą savo minčių giją staiga prarandu momento žavesį, nustoju girdėti svirplius ir matyti mažutėlaites skruzdeliukes lakstančias ant mano basų pėdų. Nebematau…ir nebegirdžiu.

Aš noriu sugrįžti į save, į ramybę…į buvimą tik čia ir dabar.

I met up with Lizzy by the lift. She had her head down and shyly smiled at me when she saw me coming. We took the lift together, and then walked to the station, and eventually got to the airport. I asked her how she was feeling. She said embarrassed and disappointed, as if she couldn’t live up to expectations. Inadequate.

Hearing that pained me inside. What I saw in front of me was this beautiful, young, sensitive, very smart girl who just perhaps needed a hug and a little bit of encouragement. I knew that everything would have been fine if she stayed. I just really wanted to hug her and say that everything will be fine. That there is no need to feel somewhat worse than others.

 

Strangely, throughout those few travel-work months Lizzy was one of the 2 or 3 people that actually listened to my story. We waited at the airport in the check-in queue and she asked about me and about my hopes and future. I shared with her my pictures and drawings. And without telling my story, she could feel what I felt drawing them. Interesting.

Thanks Lizzy for your humanity. I will miss you.

This evening my students called me fearless. Me!?! The one who loves to wonder and ponder, and better chooses a quiet park or a yoga afternoon than a rowdy party. The one who loves her quiet solitary moments and enjoys tea, the sound of rain, the smell of freshly cut grass and feet dipped in water. The one who loves books and watercolours and endlessly looking at the sky.

Did I change and didn’t notice? Did I change when I moved to China? Or when I worked with students from broken families…? Or when I went to the training around Europe and failed? Or when I enrolled in a course in London without having the money to pay for it, but somehow paid eventually? When…?

Yet, maybe I should stop asking when but live up to it, and stop being afraid to live the life I always wanted to live. To live and dream and not be afraid to change my dream if reality doesn’t match my illusion.

I don’t what the future entails, but I don’t want to fear it, but want to dream about it.

Mano mintys lekia ir lekia nesustojamu ritmu. Mintys apie tai, ką reikia padaryti, ir dėl to taip dažnai pamirštu įsiklausyti į savo vidų, kur yra mano širdis…. tada nesuprantu iš kur kyla vidinis skausmas ir liūdesys. Mano širdis verkia pamiršta, tarp nesibaigiančio bėgimo pamatyti, išmokti, sužinoti, perskaityti ir t.t. daugiau, vis daugiau ir daugiau. Bet daugiau juk ir nereikia. Įsiklausti į vieną mintį ir ją suprasti, suvokti visas gilumines prasmes ir reikšmes, iš kur ta mintis kilo, ir į ką veda reikia daug laiko. Pamatyti vieną pilį/bažnyčią akimis, kurios suvoktų visą nudirbtą laiką, prakaitą, rankas, kurios tai kūrė, mintis iš kur tai kilo –  reikia laiko. Gyventi kokybiškai – reikia laiko ir erdvės. Ir ne bėgime ir kiekybėje yra gera…bet ramumoje, kai širdis yra išgirsta ir atjausta, ir kai matai tą aplinkos grožį ir girdi šalia tavęs esantį žmogų. Net jei ir ne kiekvieną, bet nors vieną.